Susidūręs su moraline dilema, galima pasikliauti viena iš teorijų, susijusių su etika. Vienas iš jų yra moralinės raidos teorijos etapai, kuriuos Lawrence'as Kohlbergas sugalvojo nuo 1958 m. Ir pratęsė daugelį metų vėliau, remdamasis tuo, kaip žmonės linkę pateisinti savo veiksmus susidūrę su moralinėmis dilemomis. Jo pagrindinė tezė buvo ta, kad žmonės savo moralinio samprotavimo metu išgyvena šešis vystymosi etapus, o kiekvienas paskesnis etapas yra labiau tinkamas atsakyti į moralines dilemas. Visais etapais pagrindinis vystymosi etapo pagrindas yra teisingumas. Asmuo žengia į priekį įvairiais etapais, remdamasis savo mokymu ir gyvenimo patirtimi.
Kohlbergas sugalvojo šešis moralinio vystymosi etapus, kurie sugrupuoti į tris moralės lygmenis. Šie lygiai yra iš anksto sutarta, įprasta ir po konvencinės moralės. Jis teigė, kad moralinis elgesys yra atsakingesnis, nuoseklesnis ir nuspėjamas aukštesnio moralinio išsivystymo lygio žmonėms. Be to, kai žmogus pasiekia aukštesnę pakopą, žmogus gana retai regresuoja, nes kiekvienas etapas suteikia išsamesnes ir diferencijuotas perspektyvas nei jo pirmtakai.
Ikimokyklinis lygis
Ikimokyklinis moralinio išsivystymo lygis dažniausiai būdingas vaikams. Čia moralinio veiksmo sprendimas pirmiausia grindžiamas tiesioginėmis pasekmėmis, kurios bus aplankytos asmeniui - kitaip tariant, sprendimai yra pagrįsti tik poveikiu asmeniui, kuris priima sprendimą. Pirmasis moralinio vystymosi etapas yra paklusnumas ir bausmės, nes pagrindinis dėmesys skiriamas tiesioginėms veiksmo, kurį reikia atlikti, pasekmėms. Taigi, veiksmas laikomas moraliai neteisingu, kai asmuo yra nubaustas už tai. Pavyzdžiui, vaikas sužino, kad jis neturėtų vartoti alkoholio, nes jis yra pagrįstas tuo užsiimti. Kai su veiksmu susijusi bausmė yra griežtesnė nei įprasta, bausmę sukėlęs veiksmas laikomas neįprastai blogu. Šis samprotavimas neleistų vaikui užsiimti jokia veikla, kuri jam anksčiau turėjo tiesioginių neigiamų pasekmių.
Antrasis moralinio vystymosi etapas yra savanaudiškas, kai sprendimai priimami atsižvelgiant į tai, kas, asmens manymu, yra jo interesas, tačiau neatsižvelgiant į poveikį žmogaus reputacijai ar santykiams su kitais. Šiuo metu žmogus beveik visiškai nesiorientuoja priimdamas sprendimus, kai rūpestis kitais nėra svarstymas, nebent tai sukeltų žmogui padedantį veiksmą. Pavyzdžiui, paauglys mokykloje pavagia pinigų iš kito mokinio. Tai padarius padidėja jo grynųjų pinigų likutis, tačiau vaiko, kuris nebegali valgyti pietų, sąskaita.
Kai suaugęs žmogus neperžengė įprasto moralinio išsivystymo lygio, darbo vietos taisyklės turi būti aiškiai išdėstytos ir griežtai laikomasi, kad būtų užtikrintas jų laikymasis. Be to, dėl aukšto savikoncentravimo lygio šiame etape suaugęs žmogus tampa gana netinkamas vadovaujančioms pareigoms užimti.
Įprastas lygis
Įprastą moralinio išsivystymo lygį galima rasti tiek vaikams, tiek suaugusiems. Čia moralinis samprotavimas apima atliktų veiksmų palyginimą su visuomenės požiūriu į tai, kas yra teisinga ar neteisinga, net jei nėra jokių pasekmių, susijusių su tų požiūrių laikymusi ar nesilaikymu. Pagrindinis sprendimo variklis yra noras patikti kitiems. Trečiąjį moralinio vystymosi etapą lemia tarpusavio sutarimas ir atitikimas, kai tikimasi, kad asmuo atitiks socialinius standartus. Šiame etape individas stengiasi pateisinti kitų lūkesčius, nes sužinojo, kad laikymas geru žmogumi jam teikia naudos. Logiškas rezultatas yra tas, kad asmuo pradeda vertinti veiksmo pasekmes pagal įtaką jo santykiams su kitais. Pavyzdžiui, asmuo gali susilaikyti nuo neteisėtos veiklos, nes užkluptas pakenktų jo šeimos reputacijai.
Ketvirtąjį moralinio vystymosi etapą lemia socialinės tvarkos palaikymas; tai reiškia, kad asmeniui labiau rūpi paklusti įstatymams ir socialinėms konvencijoms dėl jų svarbos remiant veikiančią visuomenę. Šiame etape asmens rūpesčiai išsiplečia už jo artimiausių draugų ir šeimos rato, apimant platesnę žmonių grupę. Šis etapas apima papildomą sąvoką, t. Y. Yra pareiga laikytis įstatymų; todėl pažeisti įstatymą yra moraliai neteisinga. Dauguma suaugusiųjų lieka šiame lygyje.
Postkonvencinis lygis
Postkonvencinis moralinio išsivystymo lygis sutelktas į asmeninių principų, kurie gali skirtis nuo visuomenės, kūrimą. Šis požiūris leistų asmeniui nepaklusti taisyklėms, kurios atitinka jo paties principus. Šiame etape žmogus mano, kad įprasta moralė yra naudinga palaikant socialinę tvarką, tačiau kuri taip pat gali keistis. Penktąjį moralinio vystymosi etapą lemia orientacija į socialinę sutartį, kai asmuo supranta, kad įstatymai atspindi daugumos sutarimą, tačiau kad galima suformuluoti nuomones apie tai, ar įstatymas turėtų būti keičiamas vykdant demokratinius procesus, kad būtų pasiektas didžiausias gerai daugeliui žmonių.
Šeštasis moralinio vystymosi etapas orientuotas į visuotinius etikos principus. Šiame etape asmuo remiasi savo moraliniu samprotavimu, kuris remiasi visuotiniais etikos principais, kurie yra nagrinėjami kitų požiūriu. Asmuo laiko įstatymus galiojančiais tik tiek, kiek jie yra pagrįsti teisingumu; todėl nereikėtų laikytis neteisingų įstatymų. Tokio lygio samprotavimai gali pažeisti įstatymus, o asmeniui gali būti taikomos teisinės nuobaudos, įskaitant laisvės atėmimą. Atsižvelgiant į asmeninę riziką, susijusią su šiuo paskutiniu etapu, nedaugelis žmonių pateikia savo moralinius argumentus, kad juos apimtų. Du įprastai šioje srityje dirbusių žmonių pavyzdžiai buvo Mahatma Gandhi ir Nelsonas Mandela.
